Šiame straipsnelyje pasidalinsiu patyrimu apie plėšriųjų paukščių fotografavimą žiemą. Kodėl žiemą? Vasarą juos tektų fotografuoti prie lizdų. Daugumas plėšriųjų paukščių įrašyti į Raudonąją knygą, jų fotografavimas veisimosi laikotarpiu ribojamas įstatymu. Tam reikalingi Aplinkos agentūros išduodami leidimai. Fotografavimas žiemą neribojamas. Fotografuoti teks prie jauko – kritusio žvėries arba specialiai tam atvežtų atliekų. Vištvanagis ar jūrinis erelis – ne zylutė, lašinių gabaliuko tikrai neužteks.
Palankiausias laikas – vasaris, kovo pradžia. Miškuose, laukuose tuo metu dažnai siaučia baltasis badas paukščiai alkani. Žioplesni kėkštų, strazdų, jerubių jaunikliai arba buvo suvalgyti arba užaugo ir įgijo gyvenimo patirties. Pelės po stora sniego danga tapo nepasiekiamomis. Tokiu metu miškuose ima kristi žvėrys, pirmiausia stirnos. Maisto atsargos miškuose ne beribės. Padidėjus stirnų kaimenei, jos paprasčiausiai pritrūksta maistui tinkamų, pasiekiamų krūmų šakučių. Sniegas riboja galimybę ieškoti maisto. Stipriai stirnoms kenkia ir ledo plutelė sniego paviršiuje. Ji iki kraujo supjausto kojas. Žvėreliai negali paeiti. Taigi, didesni ar mažesni stirnų kritimai neišvengiami vos ne kasmet. Kritę žvėreliai tampa maistu plėšriesiems paukščiams ir, žinoma, vilkams.
Susiradęs kritusią stirną, nuvežiau ją į kirtavietę, nes atviroje vietoje paukščiams maistą surasti lengviau, jie čia drąsesni. Už 15 m nuo jauko po nusvirusios eglės šakomis pasistačiau fotografavimo palapinę. Sniego buvo tikrai daug, tad palapinę pavyko vos ne iki langelio užkasti į pusnį. Taip ir šilčiau ir paukščiai mažiau bijo.
Jau antrą dieną stirną aptiko vištvanagis. Prisišveitęs iki soties jis nenuskrisdavo, bet saugodavo savo grobį, kartais net apglėbęs sparnais, nuo kitų paukščių, pirmiausia – kranklių. Trečią vanago lankymosi dieną, dar neprašvitus, sėdau į slėptuvę ir paukščiui atskridus, sėkmingai jį fotografavau. Pirmojo veidrodėlio kaukštelėjimo paukštis pabūgo – sukluso. Padariau kelių minučių pauzę ir tęsiau. Po pusvalandžio vanagas į fotoaparato darbą jau nekreipė jokio dėmesio. Norint, kad jis atsisuktų jau tekdavo specialiai pakrebždėti palapinėje.
Pradėjus ratus sukti krankliams, vištvanagis pritūpdavo, išskleisdavo sparnus ir jais pridengdavo grobį. Krankliai leistis šalia vištvanagio nedrįso.
Prasėdėjęs slėptuvėje ketvertą valandų, padaręs apie 600 kadrų ėmiau sukti galvą, kaip iš čia dingti. Tiesiog atvirai išlysti nenorėjau –paukštis per daug išsigąs, kitą sykį gali ir neatskristi. Ėmiau krebždėti, triukšmauti, bet vanagas , nematydamas pavojaus, per daug nesibaimino ir nesiruošė palikti grobio. Tik ėmus stipriai ploti delnais vištvanagis nenoromis nuskrido.
Fotografuoti vištvanagio pasikviečiau kolegą. Kai ryto prietemoje jį palydėjau į palapinę, maniau, sėkmė garantuota. Visgi atsitiko kitaip. Vištvanagis nepasirodė. Grįždamas namo fotografas dar žvilgtelėjo į jauko vietą ir truktelėjo pečiais: kad ten maisto nėra. Ką tam vanagui čia veikti?
– Kaip nėra? – nustebau – Juk nesuvalgė vanagas stirnos per keturias dienas.
Apžiūrėjęs vietą neradau net griaučių. Tapo aišku. Naktį atėję sušalusiu sniegu, nepalikdami pėdsakų, stirną nusinešė vilkai. Nusinešė, kad suėstų, atokesnėje, saugesnėje vietoje.
Po poros dienų vanagui atvežiau naują maisto porciją- medžiotojai atidavė sumedžioto šerno liekanas. Vos pasitraukus, maistą užpuolė krankliai. Netrukus jų susirinko apie 20. Sėdau į slėptuvę. Kad paukščiai nepastebėtų apgaulės, mane palydėjo žmona. Grįžo viena. Kiti paukščiai būtų įtikinti: žmogus atėjo ir nuėjo. Tik ne krankliai. Ne veltui sakoma, kad varnos moka skaičiuoti iki penkių. Tiek žmonių reikėtų, kad krankliai nesuskaičiuotų, jog vienas žmogus nesugrįžo, liko slėptuvėje. Paukščiai bandė paragauti maisto, bet buvo ypač atsargūs. Normaliai fotografuoti negalėjau. Bet koks krepštelėjimas ar autofokuso cyptelėjimas, kranklius išbaidydavo ilgam. Vienu metu šalia kranklių tūpė suopis. Spėjau padaryti vienintelį kadrą. Suopis irgi pabūgo veidrodėlio klaptelėjimo, nuskrido ir nebegrįžo.
Sekantį rytą slėptuvėn sėdau su tamsa. Šerno viduriai vėl buvo nuvilkti vilkų. Tįsojo vien šalin patrauktas kailis. Vietoj jauko padėjau parduotuvėj pirktą kiaulės taukinę ir sušaldytų vištos kaulų rinkinį. Krankliai vėl buvo atsargūs. Tik du kėkštai ramiai stambiais gabalais kimšo taukus. Apsilankė didysis genys, nenorom palesiojo ir nuskrido kalinėti sausuolių.
Gerai išaušus, apie 10 val. priekyje stipriai triokštelėjo lūžtanti šaka ir įsižiūrėjęs pamačiau į pušį nutūpusį jūrinį erelį. Deja prie maisto artintis jis nedrįso, patupėjo gal 15 minučių ir nuskrido. Netikėtai vištos kaulus atakavo suopis. Bandė pagrėbti praskrisdamas. Kaulai pasirodė per sunkūs, ar tiesiog slidūs, įšalę, suopiui nepavyko ir daugiau jis nepasirodė.
Žiemojantys jūriniai ereliai dažnai minta kritusiais stambiais gyvūnais. Kai kur net organizuojamas jų maitinimas žiemą. Tačiau nufotografuoti erelį labai sunku, reik fanatiškos kantrybės. Paukščiai paprastai tupi už puskilometrio ar net kilometro ir stebi aplinką. Ilgai. Pusdienį ar visą dieną. Ereliška akis puikiausiai pastebi ne tik į slėptuvę einantį žmogų, bet ir užmaskuoto objektyvo menką krustelėjimą. Tik įsitikinę, kad pavojus negresia, dažniausiai jau pavakare, ereliai nusileidžia prie maitos.
