2009 Birželis
Trumpos ir šviesios birželio naktys. Miško gyventojams jos gerokai per trumpos, kad pasisotintų patys ir pamaitintų jau ūgtelėjusius jauniklius. Vos saulei pakrypus vakarop, pailgėjus šešėliams, į miško pievutes, palaukes patraukia stirnos. Jos jau spėjo žieminį pilką kailį pakeisti trumpesnio plauko rausvu vasariniu apdaru. Mėnesio pabaigoj gimsta stirnų mažyliai. Mama juos išvedžioja skirtingomis kryptimis, atokiau viens nuo kito, kad kilus pavojui bent vienas turėtų galimybę išlikti. Mažyliai paprastai tūno aukštoje žolėje ir kantriai laukia retkarčiais juos aplankančios motinos. Žmogų ar plėšrūną paprastai prisileidžia visiškai arti, vis tikėdamiesi likti nepastebėti. Tik supratę, kad slėptis jau beprasmiška, šoka iš vietos ir lyg kulka neria į tankmę.

Ankstyvą pavakarę į medžioklę patraukia ir lapė. Urve visas pulkas ūgtelėjusių jauniklių. Tėvams tik spėk suktis. Jei medžioklė ne tokia sėkminga, lapės su trumpom pertraukom medžioja ir dieną. Pavasarinės fotosesijos prie lapiukų labai pamėgtos gamtos fotografų, nes gamtoj tikrai sunku surasti kitus tokius mielus ir žaismingus sutvėrimus. Lapiukų fotografavimas paprastai prasideda apie gegužės 15 ir tęsiasi iki birželio vidurio ar kiek ilgiau. Saulei artėjant prie horizonto, iš guolio ritasi ir meška.
– Ką? Čia Lietuvoj? – suklus nevienas.

Taip, Lietuvoj. Eilinį kartą į Labanoro girią užklydusi meškutė gąsdina uogautojus, medžiotojus, ūkininkus. Na, jos pačios dar nieks nematė, bet senesnių ir šviežesnių pėdsakų įminta ties Švenčionėliais, Pavovere. Greitai šiai lepečkojei buvo priskirta ir veršelio, kelių avių nugvelbimas, nors šiuo atveju net meškos pėdsakai nebuvo rasti.

Kaimyninėse šalyse meškos gyvena, apsilankymai Lietuvoj – įprastas reikalas. Belieka tikėtis, kad apsigyvens ir pas mus. Tam yra visos prielaidos. Tarpumiškių kaimeliai sunykę, miškų plotai išaugę. Tuo metu, kai Lietuvoj buvo sumedžiota paskutinė meška, miškai užėmė trečdalį šalies teritorijos ir sparčiai mažėjo. Dabar šalies miškingumas vėl pasiekė trečdalį ploto ir sparčiai auga nedirbamų laukų sąskaita.

Darbymetis ir paukščiams. Lizduose cypia, čirškia jaunikliai. Gandrai, eilinį kartą susirūpinę, kaip išmaitinti gausią šeimyną, išmetė iš lizdo labiausiai paliegusį jauniklį. Erelis rėksnys, ankstyvą rytą užtikęs ant plento mašinos numuštą kiškį, nesidrovi nutūpti vidury kelio ir gina savo ereliškas teises į grobį, o automobiliai pagarbiai apvažiuoja…

Koks gi birželis be žiedų. Pievose geltonuoja vėdrynai, rausva jūra tyvuliuoja šilkažiedės gaisrenos, mėlynuoja varpeliai. Šie metai ypač palankūs lietuviškiems orchidėjų giminaičiams. Tai reti ir įdomūs augalai. Daugelio jų sėklos 4-6 ar net daugiau metų vystosi po žeme, maitinamos grybų, ir tik vėliau žemės paviršiuje pasirodo puošni gėlė. Užklupus nepalankiems laikams, augalas vėl keletui metų gali dingti nuo žemės paviršiaus. Šiemet pelkutėse kaip niekad gausu gegūnių, gegužraibių, blandžių, širdinių dviguonių, nariuotųjų ilgalūpių ir kitų retenybių.

Drėgnas birželis palankus ir kitiems Raudonosios knygos augalams. Gausiai šiemet žydi šiliniai gvazdikai, palemonai, ežerinės lobelijos.

Kaip ir kasmet, apie birželio dešimtą prisirpo pirmosios žemuogės. Apie Jonines nuo žemuogių jau raudonavo visi dirvonai. Liepos pradžioje daugiau prinokusių žemuogių galima tikėtis miškuose, pavėsy, aukštesnėje žolėje.

Apie 25 birželio jau galima buvo paskanauti ir pirmųjų mėlynių. Kol kas tai tik pavienės uogos, tačiau mėlynių derlius šiemet mūsų neturėtų nuvilti. Uogienojai žydėjo gan gausiai, šalnų kaip ir nebuvo.

Grybų dar teks palaukti. Kol kas didesniu derliumi gali pasidžiaugti tik dzūkai. Rytų Aukštaitijoj rimto grybavimo dar nėra. Vienas kitas raudonikis, paberžis, netyčia po palaukės liepa galvą iškišęs baravykas – toks tas birželio grybų derlius.

 

2009 Liepa
Miškai kasdien pradžiugina naujom dovanom. Pušynai mėlynuoja nuo gausių ir kaip niekad stambių mėlynių. Pagaliau sulaukėme ir grybų. Nuo liepos vidurio Rytų Aukštaitijos šiluose ėmė gausiai dygti voveraitės, paberžiai, raudonikiai. Atsirado ir baravykų. Prinoko avietės. Noksta daugelio kitų krūmų uogos. Į daugelį jų žiūrime skeptiškai : neskanios, nevalgomos ar net nuodingos.Tačiau jei krūmas augina uogas, jis neaugina jų šiaip sau iš neturėjimo ką veikti. Paukščiai lesa ir tas uogas, kurios mums net nuodingos. Atsilygindami jie išplatina šių augalų sėklas.

Gausiai uogomis aplipusius krūmus nesunku išnaudoti fotomedžioklėje. Ten, kur dera pavieniai krūmai ir didelė tikimybė, kad paukštis atskris būtent čia, galima bandyti „medžioti“ strazdus, devynbalses, kitus uogų mėgėjus. Prieš statant slėptuvę verta patirinėti, ar šie paukščiai tikrai čia lankosi. Jei nepamatėte pačių paukščių, lankymosi įrodimu gali būti nulestos uogos, paukščių išmatos. Šie paukščiai nebailūs, slėptuvę galima statyti ir per 3-4 metrus nuo krūmo.

Nuo mėnesio vidurio prasideda stirnų ruja. Stirninai tampa agresyvesni, labiau gina savo teritorijas nuo konkurentų. Dažnai lekia kautis ne tik su akivaizdžiai matomu priešininku, bet atbėga ir į šnarėsį, purtomo medelio garsą . Gamtos fotografai neturėtų praleisti progos pavakarę praleisti pamiškėje ar laukymėje. Stirnos nepasižymi labai gera rega, stovinčio, nejudančio žmogaus dažnai ir nepastebi. Nemato aplinkos ir ėsdamos, nuleidę galvą. Todėl prie jų prisėlinti kartais galima net atvirai. Svarbu sustingti prieš žvėreliui pakeliant galvą. Uosle stirnos nesiskundžia, tad jų tykoti geriau iš pavėjinės pusės ar iš medžiotojų bokštelių.

Liepos mėnesį pievos, pamiškės, miško aikštelės dar pilnos žiedų. Nuo mėnesio pradžios pražydo paprastieji kardeliai (čia ne darželio J) , valerijonai, kiek vėliau –skiautalūpiai, cikorijos, raudonėliai, nakvišos. Nektaringi žiedai vilioja bites, kamanes, drugius, įvairius vabalus.

Sėdžiu prie žydinčios dirvinės buožainės ir stebiu mėgėjus pasmaguriauti medumi. Trys kamanės, vabalai, bando tūpti keli drugiai, bet kiek gi tos vietos ant vienintelio žiedo… Sėdžiu ilgiau, bet kamanės niekur neskrenda. Kažkas čia ne taip. Po gero pusvalandžio viena bando pakilti ir … nusirita į žolę. Kitos tiesiog snaudžia. Taigi jos tiesiog pasigėrė! Panašu, kad buožainės nektaras turi alkoholio ir dalis vabzdžių skrenda čia lyg į kabakėlį. Vieni trumpam (po 100 gr.) ir ramiai nuskrenda. Kiti „prisėda“ ilgėliau, kol nusirita į žolę…

Toliau tęsiu retųjų augalų pristatymą. Kad nesusipainiotų failai ir pavadinimai, neliktų švepli failų vardai, nusprendžiau skirti nuotraukoms po kelias papildomas minutes ir pavadinimus sukelti tiesiai ant jų. Taip bus akivaizdu, kurie gyvūnai, augalai saugotini – įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

 

2009 Rugpjūtis
Mėnesio fotomedžioklės objektas – pelkių paukščiai: tilvikai, tikučiai, perkūno oželiai ir kt. Jaunikliai jau paaugę, puikiai skraido, tad paukščiai klajoja ieškodami turtingesnių maitinimosi vietų. Čia labai tiktų posakis „laisvas, kaip paukštis“. Jų nevaržo namai, gimtas raistas ar valstybių sienos. Paukščiai skrenda ten, kur saugu ir gausu maisto. Pasistačius slėptuvę, ar tiesiog prigulus žolėje greta seklios smėlėtos ar dumblingos, bet žole neužžėlusios pakrantės, galima tikėtis nufotografuoti pempes, kirus, žuvėdras, baltąsias ir geltonąsias kieles, tilvikus, pilkuosius ir baltuosius garnius, įvairias antis, gaidukus, kuolingas, juodąjį gandrą ar net jūrinį erelį. Fotomedžioklei tinka senkantys tvenkiniai, baigiančios džiūti didelės kūdros, seklios smėlingos didžiųjų upių pakrantės.

Šių metų vasara lyg ir nebuvo ypač sausa. Upės, didesni pratakūs turintys didelius baseinus ežerai neatrodo labai nusekę. Tačiau mažuose uždaruose Labanoro girios ežerėliuose vandens lygis nukritęs tiesiog katastrofiškai. Besniegės žiemos, padidėjęs garinimas dėl rodos nežymaus visuotinio atšilimo, šiems ežerėliams smogė greitai ir skaudžiai. Kritimas tęsiasi keletą metų ir šiemet daugelyje ežerų jau trūksta viso pusmetrio vandens. Seklesnėse vietose vanduo atsitraukė nuo kranto per 3-5 metrus. Pagal paprasčiausią aritmetiką mažiukas 2 ha ežerėlis neteko apie dešimt tūkstančių tonų vandens…. Didesnių ir nuostoliai didesni. O kur dar pelkėse kaupto vandens netektys.

Klajoju po Salaičio pelkę. Vietoj tyvuliavusių akivarų – lyg gaisravietės juodoja durpės. Vandens čia nėra. Dugno irgi. Tačiau buvusių akivarų pakraščius saugojusios liūnsargės jau nebegąsdina keliautojo. Juodas durpių paviršius dengiasi iš džiūstančių dumblių besiformuojančiu mėnulio popieriumi. Stingstančiame popieriuje akivaro dugne greta gervės pėdsakų įspaudžiu ir savo pėdas. Džiūstanti durpė sutirštėjo ir pelkė tapo kiaurai praeinama, nors žengti per saidrų duobes, retkarčiais atsirūgstančias metano dujomis, dar nejauku.

Rugpjūtis, rugsėjis rytais ežerus, pievas papuošia rūkais. Peizažo mėgėjams tai tikra gamtos dovana. Telieka nepatingėti atsikelti prieš saulėtekį. Bet rugpjūtį tai jau neypatingai anksti. Rudenėjant gausėja ir voratinklių. Jie ypač gražūs ankstyvą rytą tekant saulei. Gerokai fotogeniškesni mažieji, nes nuotraukoje geriau matyti rasos lašai. Fotografuojant didžiuosius belieka tenkintis bendru vaizdu. Verta lyg fotostudijoje už voratinklio pakabinti žalios medžiagos foną. Patikėkite, rezultatai nenuvils.

Rugpjūtį lizdus palieka paskutiniai paukščių jaunikliai. Žalvarniukai, kurių tėvai vietoj uokso pasirinko gelžbetoninį namą, sparnus spėjo išbandyti dar liepos pabaigoj.

Daugelis smulkių paukštelių (kregždės, medšarkės) išvedė jau paskutinę: antrą, trečią ar net ketvirtą jauniklių vadą. Lizdą pagaliau palieka ir vienintelis erelio rėksnio ar jūrinio erelio jauniklis. Net ir išmokęs skraidyti jis dar ilgai bus maitinamas tėvų, nes medžiotojo duona reikalauja pakankamai įgūdžių, kurių per kelias dienas neįgysi…

Miškuose pilna uogų. Mėlynės, vaivorai, avietės, bruknės šiemet tikrai neleis grįžti iš miško tuščiais krepšiais. Nuo rugsėjo pirmo šeštadienio galima bus rinkti ir spanguoles. Jų derlius šįmet irgi rekordinis, o ir uogavimas sausuose raistuose nevargins. Ten, kur prieš keletą metų braidėm po vandenį iki aulinių batų viršaus, šiemet galima pasivoliuoti ant sausų samanėlių…

 

2009 Rugsėjis

Ruduo. Nuo pat pirmųjų rugsėjo dienų žaliajame gamtos rūbe atsiranda geltoni, rausvi akcentai. Netikėtai pagelsta viena kita klevo ar beržo šaka, nors patys medžiai rudens spalvomis pasipuošia tik mėnesiui baigiantis. Į rudens saulėje geltonuojančius medžius taikosi daugelis fotografų. Deja pavyksta ne visiems. Fotoaparatas vietoj ryškiai geltonos fiksuoja drumzliną žalsvai gelsvą spalvą. Ir net Photošopas bejėgis kažką rimčiau pakeisti. Vienas paprasčiausių būdų išgauti skaidrią geltoną ar rausvą spalvą – pasirinkti SCENE režime saulėlydžio nustatymus. Fotografuodami automatiniais ar diafragmos prioriteto režimais kartais tiesiog pamirštame, kad gamintojai siūlo subalansuotus vienai ar kitai situacijai režimus. Tik imk ir fotografuok nesukdamas daug galvos.

Gandrų būriai Lietuvą paliko jau mėnesio pradžioje. Likę pavieniai, dažniausiai ligoti, prastai skraidantys paukščiai liks žiemoti pas mus. Daugumą žiemojančių gandrų priglaudžia žmonės, tačiau vienas kitas paukštis šiuolaikišką šiltą žiemą ištveria ir gamtoje. Praeitą žiemą tekdavo matyti palei melioracijos griovius varlinėjantį gandrą sausio, vasario mėnesiais.

Būriuojasi ir gervės, tačiau jų tvarkaraštis kitoks. Rugpjūčio paskutinėmis dienomis Labanoro girios pelkutėse perėję gervės staiga dingsta. Iš Lietuvos jos neišskrenda, bet renkasi į tūkstantinius būrius palei didįjį gervių migracijos kelią, kuris eina per vidurio Lietuvą. Nuo neatmenamų laikų nusistovėjusios gervių būriavimosi vietos prie Radviliškio (Sulinkių, Tyrulių raistai) bei Pietų Lietuvoje (Novaraistis, Žuvintas). Iki spalio vidurio nesuskaičiuojami gervių būriai maitinasi laukuose, ražienose, o temstant skrenda į pastovias nakvynės vietas, kur atokiuose raistuose, dumblinguose ežeruose nakvoja nutūpusios į seklų vandenį. Taip saugiai praleidę naktį, saulei tekant, gervių būriai vėl pasklinda po aplinkinių kaimų laukus. Vidurio Lietuva, matyt, pasirinkta ne atsitiktinai. Čia derlingiausios žemės, tad ir maisto daugiau. Gervėms tinka tiek grūdai, šaknys, pumpurai, tiek gyvulinės kilmės maistas: pelės, varlės, kurmiai, driežai, vabalai, kitų paukščių kiaušiniai ir jaunikliai.

Rudenėjančiuose laukuose, ražienose, arimuose likusius grūdus renka ir keršulių ar uldukų būriai. Tai miško karveliai. Nuo senų laikų jie – geidžiamas medžiotojo laimikis. Todėl šie paukščiai, iš pažiūros panašūs į naminius balandžius, išlikę labai baikštūs, neprisileidžiantys per šūvio atstumą. Uldukai jau tapę retais, įrašyti į Raudonąją knygą. Keršuliai tebemedžiojami toliau. Laukinių karvelių sparnų apačia tamsi, tuo juos lengva atskirti nuo naminių, kurių sparnų apačia paprastai balta. Keršuliai turi baltą dėmę kakle, uldukai, perintys drevėse, mažesni, pilkai melsvi.

Rugsėjo 10-15 prasideda briedžių vestuvės. Šie didingi mūsų miškų žvėrys neturi savęs verto balso. Savo jausmus išreiškia tik negarsiu stenėjimu: „O – o – o“. Rujos metu briedžiai daug vaikšto, nevengia pasirodyti ir dieną. Kaunasi tarpusavyje. Kartais ateina į purtomo, laužomo medžio garsą, nusprendę, kad medį ragais trina varžovas. Žvėrys aktyvesni, kai miškuose netrūksta drėgmės. Sausringą rudenį briedžių vestuvės vangios.

Rugsėjo pabaigoj prasideda ir elnių ruja. Skirtingai nuo briedžių, elniai turi galingą balsą, tad jų vestuvės labai įspūdingos. Elniai ypač aktyvūs po pirmųjų šalnų. Žvėrys turi savo pamėgtas vietas, kur renkasi iš aplinkinių miškų. Šiais laikais daug elnių laikoma aptvaruose, tad pamatyti, nufotografuoti elnią ar išgirsti jo baubimą nėra sudėtinga. Žinoma, laukinio žvėries vaizdas tikrai įspūdingesnis.

Jau nuo rugsėjo pradžios nuo ąžuolų plumpsi gilės. Mėnesio pradžioj krito tik sukirmijusios, tačiau mėnesiui baigiantis krenta ir sveikos, stambios, sunokusios. Gilės tinka kavai, gyvulių pašarui. Prisirinkus gilių, galima pasodinti ąžuolyną dirvonuojančiame žemės sklypelyje. Sodinti reikia tik ką surinktas giles, nes per žiemą jas išlaikyti daigias gan sudėtinga. Jos arba perdžiūva arba supelija. Derantis ąžuolas – tai vaišių stalas daugeliui gyvūnų: šernams, elniams, voverėms, miegapelėms, pelėnams, kėkštams, riešutinėms.

 

2009 Spalis

Mėnesio sutvėrimas – mangutas. Spalio naktimis tai, ko gero, dažniausias pamiškių sodybų svečias. Vadina juos įvairiai: kaimiečiai – jenotais, mokslininkai, pripažįstantys tik dviejų žodžių pavadinimus – usūriniais šunimis. Visgi daugumai šie žvėreliai pažįstami kaip mangutai.

Prieš pusšimtį metų Lietuvon jie atsibastė iš Latvijos ir Baltarusijos, kur buvo specialiai atvežti iš Usūrijos taigos. Paplito tiesiog žaibiškai ir netrukus buvo priskirti prie naikintinų gyvūnų. Šaudė ir gaudė kas tik netingėjo, mat madingas kailis vienu metu kainavo iki 220 rublių (suprask apie 2200 lt). Visgi gyvūnai šio karo nepralošė. Mada baigėsi, kainos krito iki keliolikos litų ir žvėreliai vėl ėmė sparčiai gausėti. Rudeniop pasižvalgius Lietuvos keliuose, suvažinėtų mangutų rasime jau daugiau negu ežių. Ir šis faktas geriausiai atspindi dabartinę žvėrelių gausą.

Mangutai vislūs, atveda apie 10 jauniklių. Šie pirmosiomis gyvenimo savaitėmis būna tokie žiopliukai, kad žmogaus mažai tesibaido. Fotografuodamas juos eidavau nulaužti prieš žvėrelio nosį nukarusios šakutės… Žvėrelis trumpam niurktelėdavo į urvą, o po 5 minučių sugrįždavo, lyg niekur nieko.

Žiemą mangutai miega. Na bent jau turėtų miegoti, jei žiemos būtų normalios. Prieš miegą stengiasi sukaupti kuo daugiau riebalų, tampa stori ir nevikrūs. Pamatę, kad yra persekiojami, dažnai tiesiog krenta ant šono ir apsimeta negyvais.

Spalį, lapkritį mangutai vos pritemus traukia į sodus obuoliauti. Po obelimis išmina pastovius takus. Ne vienas pakliūna palaidiems kaimo šunims, bet kitų žvėrelių tai nesustabdo. Suradus soduose išmintus takus, galima bandyt juos fotografuoti. Žinoma, tamsa – prastas draugas fotografui, bet žinant, kad veiksmas vyksta šalia namų, apšvietimą galima prisiderinti…

Spalio viduryje virš gelsvėjančių beržynų į pietvakarius traukia žąsų trikampiai. Pavasarį traukiančios žąsys pas mus apsistoja beveik mėnesiui, laukdamos, kol Šiaurėje nutirps sniegas. Tuo tarpu rudeniniai būriai tupia tik trumpam, paprastai Žemaitijoje, pasistiprinti prieš skrydį virš jūros.

Kas išskrenda, o kas kelia vestuves. Vestuvių nuotaikos apniko jerubes – miškų višteles. Jos panašios į kurapkas, bet niekad nepalieka miško, kai tuo tarpu kurapkos atvirkščiai – neskrenda miškan, netupia į medžius. Jerubės užsiima teritorijas, sudaro poras rudenį. Medžiotojai bandydavo jas prisivilioti tyliu švilpčiojimu. Patinukas prisistatydavo pasirengęs pakovoti su konkurentu.

Miškuose dar nenutrūksta uogavimo sezonas. Pelkėse gausu spanguolių. Skanios uogos peržiemoja ir išlieka iki vėlyvo pavasario.

Raudonom uogom apsipylęs ir europinis kukmedis. Prieš pusantro šimto metų augęs Lietuvos miškuose, kukmedis ten jau išnykęs, likęs tik sodybų, parkų augalu. Kukmedis panašus į kadagį, tik jo uogos skaisčiai raudonos. Visas augalas stipriai nuodingas, bet uogos (išskyrus kauliukus) saldžios, valgomos. Jei tikėti legendom, kukmedis naudotas lankų gamybai, iš jo virti nuodai strėlių antgaliams apnuodyti… Dabar įrašytas į Raudonąją knygą, kaip Lietuvos gamtoj išnykusi rūšis. Dar tebeauga Latvijoje, dažnesnis pietinėse šalyse.

Kukmedis labai tinka žaliajai statybai. Iš jo formuojamos ilgaamžės gyvatvorės. Krūmai. labai atsparūs karpymui, gerai tankėja ir ilgai išlaiko jiems suteiktą formą. Tinka sodinti ir visiškame pavėsyje, kur kitiems augalams trūksta šviesos. Vakarų Europoje tai vienas mėgstamiausių parkų augalų.

 

2009 Lapkritis
Lapkritis – nykiausias mėnuo gamtos fotografui. Tiesiog katastrofiškai trūksta šviesos. O jei fotografuoji judantį gyvūną tankiame miške ir tikrai ne vidurdienį… Na su veidrodiniu dar kažką gali ištraukti, bet kompaktiniai fotoaparatai tokiomis sąlygomis jau kapituliuoja. Fizika paprasta – į mažytę muilinės matricą patenka tiek mažai šviesos, kad jokia technologija neapsaugo nuo triukšmų.

Visgi dėti fotoaparatų ant lentynos neverta. Ir lapkritį sėkmingai galima fotografuoti peizažus. Rūkai tvyro ir dieną, o pirmas sniegas ar šerkšnas irgi verti fotografo dėmesio. Bėda, kad fotogeniški gamtos reiškiniai trunka trumpai, tad norint ką nors pačiupti, reik turėti laiko ir sparčiai suktis.

Bet grįžkime prie fotomedžioklės. Prasideda lesyklų paukščių sezonas. Taigi ties vienu iš jų ir apsistosiu.

Kėkštas – vienas spalvingiausių Lietuvos paukščių, ne ką teatsiliekantis nuo tulžių, žalvarnių, meletų ar genių. Maloniausia, kad kėkštai labai dažni ir palyginti nebaikštūs paukščiai. Artėjant žiemai jie patys patraukia link pamiškių sodybų. Turint tokią sodybą ar savaitgaliais lankantis kaime, šiek tiek pašėrę, kėkštus galėsite fotografuoti net trumpu objektyvu. Žinoma, tik iš slėptuvės ar per ūkinio pastato plyšį ar langelį, nes atvirai einančio žmogaus kėkštai neprisileidžia.

Kėkštai visaėdžiai. Jiems tiks ir uogos, ir grūdai, ir duona ar lašinio gabalas. Fotografui palankiausia paukščius maitinti smulkiomis kruopomis. Jų paukščiai negali pačiupę nusinešti, lesykloje turi užtrukti gan ilgai. Lesyklą fotografavimui reik įrengti, kad aplinka būtų panaši į natūralią ( pvz. senas apkerpėjęs stuobrys, kurio įdubimuose suberiamas maistas). Krūmai, medžiai už lesyklos turėtų būti gan atokiai, kad nepakliūtų į ryškumo zoną, bet sudarytų išplaukusį foną.

Mano firminis masalas lesyklų paukščiams – vynvyčio uogos.

Jos tinka strazdams, svirbeliams, liepsnelėms, meletoms, geniams ir , žinoma, kėkštams. Vynvyčiai patogūs tuo, kad dera kasmet ir gausiai, uogos išsilaiko iki pavasario. Šis augalas paprastai auga ant mūrinių namų sienų, kur baikštesni paukščiai vengia užsukti, tad žiemą užtenka nuo sienos nuskynus saują uogų nunešti į nuošaliau įrengtą lesyklą, ir paukščiai jas tikrai suras.

Greta vynvyčio paminėsiu dar vieną Lietuvoje įsitvirtinusį svetimšalį augalą su per žiemą išsilaikančiom uogom. Tai dygliuotasis šaltalankis. Jo uogos irgi mėgstamos strazdų, kėkštų. Skirtingai nuo vynvyčio, šaltalankis puikiai tinka ir žmonių maistui, pirmiausia uogienėms. Šaltalankio aliejus nuo seno vartojamas nudegimams gydyti.

Lapkričio lietūs pripildė pelkes vandens. Braidant po miškus vėl tenka autis guminius batus. Spanguolynuose uogos dažnai apsemtos… Palaipsniui pildosi ir per vasaros sausras nusekę ežerai. Pratakūs, (turintys intakų) ežerai mažiau ir nukentėjo. Tuo tarpu takoskyriniai ir aklinieji ežerėliai, girdomi tik tiesioginiu kritulių vandeniu, atrodo ne ką geriau negu vasarą.

2009 Gruodis
Pirmoji mėnesio pusė žiemos tikrai nepriminė. Nei sniego nei šalčio. Visgi gamta gyvena pagal daugiametį kalendorių. Žebenkštys, šermuonėliai, baltieji kiškiai jau pakeitė vasarinius kailinius į baltus žieminius. Tik ne visad aišku: tai slepiamoji spalva ar išdavikiška…. Bent jau iki gruodžio vidurio slepiamąja šios spalvos nepavadinsi. Lyg tai suprasdami, žvėreliai atsargūs. Baltieji kiškiai nė trumpam nepalieka tankių eglynėlių ar brūzgynų. Jau pasnigus kiškius, kaip ir kitus žvėrelius išduoda pėdsakai. Tiesa, iš jų baltąjį kiškį nuo pilkojo atskirs tik labai prityręs pėdsekys. Kitiems belieka žinoti vieną gudrybę. Baltieji kiškiai minta medžių žieve, smulkesnėmis šakutėmis, tad jų paliekamuose „rutuliukuose“ visad boluoja nesuvirškintos medienos gabaliukai. Pilkasis kiškis – laukų, krūmynų gyventojas – labiau linkęs pasiieškoti želmenų, jei nubalina obelaitę – tai tik pačią žievę, tad medienos jo ekskrementuose žymiai mažiau…

Daugumas kanopinių žvėrių kasmet keičia ragus. Dar lapkritį su ragais atsisveikino stirninai. Nauji, apaugę švelniais plaukeliais, pradės augti tik sausį. Iki Naujųjų ragus numeta ir didesnė dalis briedžių. Pirmiausia krenta stambieji ragai. Vienas lietuviško briedžio ragas gali sverti iki 7 kg. Rytų Sibiro briedžiai nešioja kur kas galingesnius ragus. Dviejų ragų masė gali siekti ir 50 kg. Jauni ar nusenę briedžiai ragus dar gali nešiotis ir visą sausį. Taurieji elniai savo iki 10 kg sveriančias karūnas meta tik kovo mėnesį.

Tęsiu lesyklas lankančių paukščių pristatymą. Lengviausia į lesyklas prisivilioti zylutes. Pakabinai lašinių gabalą (reik nerūkytų, nesūdytų) ir zylės jau prisistatė. Lietuvoje gyvena daug zylių rūšių, tačiau į kaimus, miestus užsuka, mūsų paslaugomis naudojasi tik didžioji, pilkoji ir mėlynoji zylės. Be lašinių, mėsos, taukų, jos mėgsta saulėgrąžas. Kruopas, duonos trupinius zylės lesa nenoriai, nebent tik sumaišytus su aliejumi. Lašiniai, taukai taip pat privilioja ir genius, meletas.

Panašiu maistu minta ir bukutis. Tai nedažnas, bet labai jaukus, mažai žmogaus bijantis paukštelis. Kaip ir žmonių, taip ir paukštelių charakteriai skirtingi, individualūs. Visgi daugumas bukučių tokie patiklūs, kad po ilgesnio lesinimo nesunku prisipratinti saulėgrąžas imti tiesiog iš delno. Šiuo metu lukštentomis saulėgrąžomis iš rankos maitinu net du bukučius. Jie sekioja mane po kiemą, tupia į ištiestą ranką, jei nekreipiu į juos dėmesio, supykę daro viražus prieš pat veidą.. Išpaiko tiek, kad, delne radę nelukštentas saulėgrąžas, tiesiog ima ir meta jas žemėn… Bukučiai linkę kaupti maisto atsargas. Jei saulėgrąžų gauna daugiau, čiumpa po kelias ir lekia slėpti. Greta tupinėjančios zylės akylai seka bukučių maršrutus ir dažnai ištuština jų sandėlius.

Dar viena paukščių grupė, mielai besinaudojanti lesyklomis – žvirbliai (naminiai ir karklažvirbliai), startos, žaliukės. Tai grūdlesiai paukščiai. Tai matyti vien pažvelgus į storus, trumpus jų snapus. Jie noriai lesa įvairius grūdus, trupinius. Visgi tinkamiausias lesalas – smulkios kvietinės ar miežinės kruopos. Kaip jau minėjau, šias kruopas maišant su šaltyje stingstančiu aliejumi, gausime ir kitiems paukšteliams tinkantį lesalą.

2010 Sausis

Nežiūrint visų meteorologų ir klimato atšilimo tyrėjų prognozių, į Lietuvą po kelių metų pertraukos sugrįžo normali žiema. Nors tvoros nepleška, ežeruose ledas dar negaudžia, tiek sniego, tiek šaltuko pakako. Tiesa, ežeruose ledas storėja nenoriai: tik užšalę jie buvo apkloti storoku sniego sluoksniu. Tad dabar ledo storis gerokai svyruoja, ir dažniausiai siekia 20-25 cm. Mėnesiui baigiantis ledu užsitraukė ir daugelis upių. Ledo šarvai sukaustė Žeimeną, Kiauną. Miškuose žemė po samanom, balutės rimčiau neįšalo. Brendi po kokią užsnigtą miško pelkutę – šlumšt ir žiūrėk, batai jau pilni.

Gausus sniegas sunkia našta užgriuvo medžių šakas. Kai kurie medžiai neatlaiko –lūžta. Sausio pradžioje sniegolaužos buvo tiek užvertę smulkiuosius miško keliukus, kad be benzopjūklo geriau į mišką nevažiuoti.

Miško žvėrys ir paukščiai glaudžiasi arčiau sodybų. Tarpumiškių kaimeliuose, kur belikę kelios senutės, stirnos vidury dienos drąsiai ganosi soduose po pat gryčių langais. Įnirtingai kojomis pakapstę sniegą, miško ožkelės renka sušalusius obuolius, nukanda vieną kitą nulinkusią obels šakutę. Į čia pat kiauksinčius šunis nereaguoja, supranta, kad pririšti. Šie irgi apsiprato: amteli kelis kartus dėl bendros tvarkos ir nutyla.

Zylės, startos, žaliukės prie lesyklų renkasi vis didesniais būriais ir kasdien vis drąsėja. Kėkštai jau visai suįžūlėjo –atskrenda į gyvenvietes, įsibrauna į mažiesiems paukšteliams skirtas ir nuo stambiųjų paukščių bei katinų tinklu aptrauktas lesyklas. Besibūriuojantys smulkieji paukščiai dažnai privilioja ir paukštvanagius. Šie nebodami žmonių kaimynystės atsiima savo duoklę. Kartais pasitaiko ir išimčių: vienas kolega kasdien fotografuoja į lesyklą atskrendantį vakarinį suopį. Šie paukščiai paprastai žiemai išskrenda, bet šitas kažkodėl liko ir maitinasi zylėms skirtais lašiniais…

O svirbelių, kasmet atskrendančių pas mus žiemoti iš šiaurės, dar nematyti. Matyt, uogos kažkur užderėjo geriau negu Lietuvoj…

Smilginis strazdas vėl saugo savo obuoliais aplipusią obelį. Prisimenu jį nuo praeitos žiemos. Obelis po pat mano langais, ir kiekvieną sykį žvilgterėjęs per langą matydavau šį strazdą. Obelis – jo maisto sandėlys, kurio pakako iki pat pavasario. Keista, bet jis nereaguodavo, jei prie obuolių pripuldavo svirbelių būrys, pasivaišindavo genys. Tačiau šį turtą nuo savo gentainių gynę labai aršiai, vydamas juos toli už sodybos ribų…

Norint pasimėgauti žiemiška gamta, verta prisiminti slides. Kažkaip nepopuliarios jos paskutiniu metu: slidinėti važiuojama tik į kalnus, į slidžių trasas su keltuvais. Neesu modernus: namuose tebeguli plačios medinės Vologdos gamybos „Lesnyje“, darbe – Mukačevo gamybos, metalu kaustytais kantukais „Beskidai“. Užsidedu, ir sutrumpėja kelias per pelkes ir ežerus. Užsuku į tokias Girios vietas, kur vasarą kojos neįkeltum. Kartais šiaip, savo malonumui apsuku pusvalandžio ratuką ežeru… Juk žiema, pasidžiaukim jau nedažnomis sniego pramogomis.

2010 Vasaris
Sausio pabaiga parodė tikrąsias žiemos galias. Iki -28, vietomis iki -30 spustelėjęs šaltukas daugiausiai bėdų pridarė vandens paukščiams, kurių šiemet likę žiemoti netgi daugiau negu įprastai. Daugelis vandens telkinių galutinai užšalo. Vienur kitur prie ledo prišalo ir paukščiai… Ledu dengiasi gulbių antsnapiai. Antys, dančiasnapiai per didžiuosius šalčius stengiasi kuo daugiau nardyt ar bent apsitaškyti vandeniu, kuris gerokai šiltesnis už orą… Prie neužšalusių upių ruožų pasirodo vandens strazdai – šiaurės paukščiai, atskridę į Lietuvą žiemoti. Įdomu stebėti mažytį paukštelį nuo ledo lyties drąsiai neriantį į baigiančios užšalti upės srovę. Šis paukštelis maistu laiko tik tai, ką pavyksta surasti upės dugne… Apie likusias properšas ratus suka ir jūriniai ereliai – juos vilioja čia susitelkę vandens paukščiai. Pastaraisiais metais Lietuvoje ereliai tampa gan įprastais paukščiais, dažnai matomais virš Žeimenio, Kretuono, kitų didesnių ežerų.

Daugelis upelių, net šaltinių per šalčius patvinsta, apsemia aplinkines pievas. Iš šaltinio trykštantis vanduo šaltyje greit atvėsta ir jau už kelių ar keliasdešimt metrų virsta ledu, užkimšdamas upelio vagą. Šaltinis tebesiveržia toliau vis storindamas ledo sluoksnį.

Gausus sniegas apsunkino girios žvėrių gyvenimą. Daugumas jų tapo sėslūs, tenkinasi labai maža teritorija, vengia eikvoti jėgas braidydami po gilų sniegą. Briedžių dienos kelias tesiekia kilometrą ar vos daugiau. Ir vargas tam pušų jaunuolynui, kuriame apsistojo būrelis briedžių…

Netgi tiksliai žinant, kur briedžiai žiemoja, nufotografuoti juos gan sudėtinga: jaunuolynuose matomumo nėra, o žvėrys, pajutę žmogų pabėga iš toli. Vienas iš patikimesnių fotografavimo būdų – iš automobilio. Retkarčiais apvažiuojant briedžių žiemavietes, pasitaiko, juos užtikti prie kelių, o mašinų jie labai nesibaido.

Šernai vaikšto tik nuo vienos šėryklos prie kitos. Iki kovo 1 dar tebesitęsia šernų medžioklės sezonas, bet varymai draudžiami – medžiojama iš bokštelių, tad medžiotojai prie bokštelių šeria šernus. Žvėrims lieka loterija: pasisotinti ar būti sumedžiotiems… Sunkus metas daugeliui žvėrių ir paukščių. Sunkiai klampoja stirnos. Negalėdamos prisikasti iki žemės jos priverstos miegoti ant sniego : peršąla, suserga, žūsta. Radęs nebegyvą pradėjau stebėti, kas prie jos atskris pasimaitinti. Jau antrą dieną prisistatė vištvanagis. Kimšo kiek pajėgdamas ir stengėsi neprileisti kitų paukščių. Kėkštai, krankliai sukinėjosi aplink, bet artintis nedrįso. Tikiuosi vištvanagiui stirnos užteks porai savaičių.

Vasarį ir net kovą dar tebesitęsia paukščių fotografavimas prie lesyklų. Paukščiai jaukiausi ten, kur didesnis žmonių judėjimas. Specialiai paukščius jaukinant, maistą jie ima ir iš rankų, tačiau tada verta pagalvoti ir apie paukštelių saugumą, nes piktavalių žmonių yra visur…

Nuo pirmųjų vasario dienų lapės jau kelia vestuves. Net važiuojant automobiliu, jei labai neskubate ir turite laiko pasižvalgyti po laukus, ir vidury dienos galite pamatyti laputę. Dažniausiai jos tiek užsiėmę peliavimu, kad į pravažiuojančias mašinas nė nežvilgteli. Medžiotojai ar gamtos fotografai dažnai bando lapę prisivilioti. Tam tinka net cypiantis guminis vaikiškas žaisliukas. Viliojama pasislėpus pavėjui nuo lapės, kad ši neužuostų. Užtenka 1-2 cyptelėjimų į kuriuos lapė lyg ir nereaguoja. Telieka apsišarvoti kantrybe ir laukti. Baigusi kapstyti pradėtą pelių urvelį, lapė prisimena garso kryptį ir patraukia viliotojo link.

Stirninams jau paaugo nauji ragučiai. Dabar jie dar nedideli, apaugę švelniais plaukeliais ir labai fotogeniški.

Mėnesio antroj pusėj giedrą, šarmotą rytą beržo viršūnėje suburbuliuoja tetervinas:
– Parduosiu kailinius, pirksiu pačią.

Ilgai dar jis tuos kailinius pardavinės, tik gegužiui sodus išpuošus žiedais, liausis: matyt, galų gale sandoris pavyksta…

Atgyja ir miško kalakutas kurtinys. Kokia žiema bebūtų – ar nuo šalčio tvoros pleška, ar sniego tik vienas kitas lopinėlis, vasario 23-25 kurtiniai sparnais išrėžia pirmąjį rėžį sniege. Artėja tuoktuvių metas. Ir taip net iki gegužės, kai tik giedresni rytai, kurtiniai lankysis tuokvietėse. Kovo baigoj, balandį ten ir nakvos, kol balandžio 16-18, vėlgi nepriklausomai nuo pavasario eigos, tuoktuvės pasieks kulminaciją ir palaipsniui nurims… Sniegas ar lietus, pilnatis ar jaunas, kiek tik stebiu kurtinius, dėliojasi tos pačios datos.

2010 Kovas

Mėnesio pradžia priminė gilią žiemą. Labanoro girioje dar slūgsojo pusės metro sniego sluoksnis. Geros permainos atėjo tik pažeidžiamiausiems žvėreliams – stirnoms. Sniegas po stipraus atodrėkio sušalo ir žvėreliai jau galėjo vaikščioti jo paviršiumi neklimpdami ir į sniego plutą nežeisdami kojų.

Vis tik Baltasis badas tęsėsi. Atsirado kritusių žvėrių ir tai palengvino plėšrūnų gyvenimą. Tačiau ir prie maitos rikiuojasi sava eilutė. Kelias dienas prie kritusios stirnos laikėsi vištvanagis, sugebėdamas maistą apsaugoti nuo kranklių. Šiam trumpam nuskridus sugužėdavo krankliai, iš kažkur atsirado ir paprastasis suopis, turėjęs žiemoti toli šiltuose kraštuose. Visų jų puotą nutraukė vieną naktį užsukusi alkanų vilkų gauja, kuri stirnos likučius paprasčiausiai pasičiupo ir nusinešė į saugesnę vietą, o ten sutriuškino iki paskutinio kaulelio.

Palei Švenčionių – Molėtų plentą panašų grobį dorojo ir pora jūrinių erelių. Dirbo draugiškai, nebodami pravažiuojančių mašinų. Akivaizdu, kad tai pora, kažkur gretimais besiruošianti sukti lizdą.

Pelės žiemoja po stora sniego antklode. Šiltai, sočiai ir saugiai. Dažnai žiemą net peliukų susilaukia. Pelėdos tuo metu krenta iš bado, neįveikusios sniego tvirtovės pusmetrinės sienos. Bebraidydamas po sniegą užėjau pelės pėdsakus. Juos benarpliojant paaiškėjo štai tokia istorija: Pabodo pelei žolių sėklytes kramsnoti, sugalvojo į pavasarį žvilgterėti. Kažkokiu būdu sugebėjo prasigraužti sukietėjusį sniego sluoksnį ir išlindo bekraščio sniego lauko vidury. Palakstė, saulute pasidžiaugė, o kai norėjo sugrįžti į savo sniego rūmus, nerado urvelio – vėjas jau buvo užpustęs. Puolė pelė graužtis šen ir ten, betgi sniegas pusmetrinis, tvirtas, žmogų paviršiuje laikantis. Taip ir sušalo nabagė nesugebėjusi grįžti į saugius namus.

Kovo 10-toji – Keturiasdešimties paukščių sugrįžimo diena. Nepamatė Rytų Lietuva tų paukščių… Veikiau pildėsi senų žmonių pastebėjimas: “Kiek sniego randa šie paukščiai – tiek dar atneša“. Visgi R. Nalivaika kovo 12 dieną prie Švenčionių jau surado būrelį varnėnų.

Tikras pavasaris plūstelėjo tik kovo 19-tą. Temperatūra kilo iki plius dešimt. Tuoj pasigirdo vyturių čirenimas, kažkas matė pempes, raistuose nuaidėjo gervių trimitai. Iš saulėkaitoje stovinčių avilių dar nedrąsiai išlindo viena kita nekantriausia bitė, miškuose pasigirdo genių, meletų tarškėjimas. Šių paukščių muzikos instrumentas – sausa rezonuojanti šaka. Jos pagalba geniai ir skelbia apie užimtą teritoriją, ieško nuotakų. Visgi pagrindinis mėnesio akcentas – prasidėjusios tetervinų tuoktuvės. Prasidėjo jos gan vėlai, paukščiai nešvaistė jėgų veltui ir kantriai laukė atšilimo, tad tetervinai šiemet turėtų kovoti kaip reta įnirtingai.

Kovo 22-28 sugrįžo svetur žiemoję suopiai, kirai, raudonkojai tulikai, perkūno oželiai, pilkieji garniai. Gandrai, atplasnojo punktualiai, per gandrines (kovo 25), po sparnu parsinešdami baltąją kielę, kad likusius ledus išspardytų. Pirmieji pavasario žiedai, neretai mus pradžiuginantys vasarį, kartais netgi sausį, priklauso nuodingajam žalčialunkiui. Šiemet jis pirmaisiais žiedais pasipuošė tik kovo paskutinėmis dienomis. Augalas kiek gražus tiek ir nuodingas – kenkia bet koks kontaktas: sukelia odos, gleivinių uždegimus, įkvėptos žiedadulkės kenkia kvėpavimo takams. Apie valgymą neverta net galvoti – 10 uogų mirtina dozė… Tad šiuo gamtos stebuklu geriau grožėtis iš tolo.

2010 Balandis
Gal tik pačios pirmosios balandžio dienos gamtos fotografui kiek ramesnės. Bet snausti nėra kada: reik patikrinti, kaip laikosi kurtiniai, tetervinai. Balandžio viduryje jų tuoktuvių pats įkarštis. Kurtiniai šiemet kiek paskubėjo: geriausiai grojo, daugiausiai pešėsi balandžio 9- 11 dienomis. Tetervinai darosi vis sunkiau bepagaunami. Panašu, kad jų skaičius katastrofiškai mažėja ir pagrindiniai to kaltininkai sparnuotieji bei keturkojai plėšrūnai.

Apie balandžio 10-12 gamta jau ima puoštis žiedais. Na, šalpusniai jau žydėjo gerokai anksčiau, bet dabar prisijungia blindės, šilagėlės. Blindžių (tai karklo, gluosnio rūšis) žydėjimas ypač svarbus nektaru mintantiems vabzdžiams. Naminėms bitėms tai pirmas gausesnis maisto šaltinis po pusmečio pertraukos. Jei naminėmis bitėmis badmečiu dar pasirūpina bitininkas, tai kamanėms blindžių žydėjimas tiesiog išganymas. Kamanių šeimos rudenį išmiršta. Bitės darbininkės baigia savo gyvenimą spalio rytą šalnos nubalintose pievose prigludusios prie paskutinio dirvinės buožainės ar pievinės miegalės žiedo, gerdamos paskutinius svaiginančio nektaro lašus. Žiemoti lieka tik motinėlės. Jų pavasarį laukia sunkus darbas. Pažadintos pavasario saulės jos landžiodamos po samanas, pelių urvelius, sausos žolės kuokštus susiranda vietą lizdui, pasiuva korį, prirenka nektaro, sudeda kiaušinėlius ir išaugina pirmąją bičių darbininkių kartą.

Balandžio antrą, trečią dekadą pietryčių Lietuvos pušynai pasipuošia šilagėlių žiedais. Vėjalandė šilagėlė –saugomas, į Raudonąją knygą įrašytas augalas. Mėgsta įsikurti šlaituose, pakelėse, ant geležinkelio pylimų. Augalas sunkiai išsilaiko storoje samanų paklotėje, nepakelia kitų žolių konkurencijos, tad renkasi vietas, kur dirva pati nederlingiausia, dirvos paviršius pažeistas technikos ar natūralios erozijos. Šiais metais šilagėlės žydėjo ypač gausiai.

Miškasodžio metu jau galima pasimėgauti pirmaisiais grybais. Dygsta bobausiai. Dėl šių grybų nuodingumo mokslininkai tebediskutuoja. Daugelyje šalių bobausių rinkimas nerekomenduojamas arba draudžiamas. Pas mus įprasta į tai numoti ranka, nors apsinuodijimų retkarčiais pasitaiko. Renku ir aš. Apverdu, pakepinu ir pirštus apsilaižau. Tačiau stengiuosi apsiriboti 1-2 pagrybavimais, nes kai kurių mokslininkų nuomone bobausių nuodai kaupiasi organizme.

Miškasodžio metu jau galima pasimėgauti pirmaisiais grybais. Dygsta bobausiai. Dėl šių grybų nuodingumo mokslininkai tebediskutuoja. Daugelyje šalių bobausių rinkimas nerekomenduojamas arba draudžiamas. Pas mus įprasta į tai numoti ranka, nors apsinuodijimų retkarčiais pasitaiko. Renku ir aš. Apverdu, pakepinu ir pirštus apsilaižau. Tačiau stengiuosi apsiriboti 1-2 pagrybavimais, nes kai kurių mokslininkų nuomone bobausių nuodai kaupiasi organizme.

 

2010 Gegužė

Gausiai žydi šermukšniai. Senų žmonių teigimu tai pranašauja lietingą rudenį. Aš pranašaučiau kitaip: gausius strazdų ir svirbelių būrius.

O mėlynės šiemet žydėjo gan kukliai. Šalnų nebuvo, rodos, nieks nepakenkė, bet gero uogų derliaus, matyt, nesulauksime.

Gegužis, birželis gamtos fotografui pats įdomiausias, produktyviausias, kartu ir atsakingiausias metų laikas. Miškai, laukai knibžda nauja gyvybe. Atsivedė jauniklius briedės, stirnos, elnės, lapės, mangutės. Lizduose, žolėse čypsi begalė paukščių jauniklių. Fotografuoti tikrai yra ką, tačiau šiuo metu ypač svarbu nepakenkti mažiems ir dar žiopliems sutvėrimams. Nuotrauka neverta gyvūnų žūties, tad visad reik gerai apgalvoti planuojamą fotosesiją ir dingti, jei pasirodo, kad susidūrėme su gyvūnu atsargesniu nei įprasta. Paukščiai, žvėrys, net ropliai, kaip ir žmonės, turi savo charakterius ir dažnai neįsitelpa į standartinio elgesio stereotipus. Daugybė gyvūnų, ypač šalia miestų, pasidarė labai patiklūs. Bežiūrėdamas kitų fotografų darbus, skaitydamas komentarus, klausydamas pasakojimų aptinku nemažai atrodo neįtikėtinų gyvūnų patiklumo pavyzdžių. Per kelis žingsnius prisileidžia lapės prie Trijų kryžių kalno, briedžiai prie Klaipėdos, šernai Nidoje. Kažkas fotografuoja drąsų barsuką, kiti – retuosius vandens paukščius miestų tvenkiniuose. Kažkam kiemą vietoj šuns saugo agresyvi čia pat perinti gervė, kažkas maitina laukines lapes vynuogėmis iš rankos. Aš pats taip maitinu bukučius ir zylutes, prisėdu pasišnekėti šalia metrinio žalčio, įsikūrusio kieme. Iš kur visa tai? Sakyčiau, tiesiog pasikeitė žmonių gyvenimo lygis, tuo pačiu ir mąstysena. Pokario metais, o gal ir ne taip seniai, prieš kokių 30 metų žmogus grobiu, medžioklės objektu laikė visa, kas valgoma, kas tinka apykaklei ar bent jau plunksnoms pagalvei. Dabar dažnas pilietis net obuolį mieliau perka Maximoje negu pakelia nuo žemės savo sode. Ką ten bešnekėti apie medžioklę, kailio lupimą, žvėrienos dorojimą. Gyvūnai greitai reaguoja į tokius pokyčius.

Dešimtąjį, o gal ir dvidešimtąjį kartą priminsiu kaip elgtis su iš lizdo „ iškritusiais“ paukšteliais. Daugelio paukščių jaunikliai lizdus palieka dar nemokėdami skraidyti. Tai visai natūralu. Gamta rūpinasi savo vaikų saugumu. Paukšteliai išsisklaido tam, kad plėšrūnui aptikus lizdą nežūtų visi iš karto. Landžiodami po žolynus jie įgauna ir pirmuosius savarankiško maitinimosi įgūdžius, nors tėvai dar kurį laiką juos tebemaitina. Tikrai nereikia surasto tokio mažylio nešti namo, sukti galvą koks tai paukštis ir kuo jį maitinti. Jo mama puikiai žino kokiai rūšiai priklauso ir kuo minta jos mažylis. Padėti reik tik jei jauniklis strikinėja kieme, kur pilna kačių ar gatvės viduryje. Paprastai pakanka paukščiuką patupdyti ant šakos arba nunešti keliolika metrų į vešlesnę žolę. Tėvai jį tikrai suras. Atskiras atvejis –čiurliai. Šie juodas didokas kregždes primenantys paukščiai negali pakilti nuo žemės. Jie maitinasi, miega ore. Tik perėjimo metu įsitaiso ant mūro atbrailos ar varnėnams skirtame inkile. Užaugę jaunikliai tiesiog krenta žemyn ir išskleidžia sparnus tam, kad artimiausius metus jau nebenusileistų… Vėjo gūsio nublokštą ar atsitrenkusį į laidus čiurlį pakanka išmesti į orą ir iš bejėgio, nepaskrendančio paukščio jis tampa puikiu skrajūnu.