06- 24

Vasara šiek tiek skuba. Dar iki Joninių spėjo pražysti liepos, spėjome paragauti pirmųjų mėlynių. Paskubėjo pražysti ir mūsų orchidėjos, kurios dažniausiai žydi tik liepą. Taigi, šiame skyrelyje pristatinėju jei dar ne paskutines tai, ko gero, priešpaskutines orchidėjas.

Dėmėtoji gegūnė ( Dactylorhiza maculata)

Viena iš tų gegūnių, kurias apibūdinant apsirikti tikrai nesunku.  Žiedynas, kurį matote nuotraukoje visiškai panašus į aukštosios gegūnės, bet lapai skiriasi gan stipriai. (Priminsiu -aukštosios gegūnės apatinis lapas platėjantis, apvalia viršūne.) Dėmėtosios gegūnės lapai siauri, smailūs. Augalas mažesnis , auga ne miškuose, bet pievose, kartais pakrūmėse.

Vienalapis gedutis ( Malaxis monophyllos )

Mažytis, sunkiai pastebimas augaliukas, augantis pelkėtuose miškuose, šlapiose pievose. Retas, įrašytas į Raudonąją knygą. Beveik visad turi tik vieną lapą, iš ko nesunku atskirti nuo kitų panašių augalų.

Tamsialapis skiautalūpis ( Epipactis atrorubens )

Rytų Lietuvoje pakankamai dažnas, nors įrašytas į Raudonąją knygą. Mėgsta augti pakelėse, palei geležinkelius, sausuose, retuose pušynuose. Gegužę ir birželio pradžioje jo ieškoti neverta -jis būna dar net neišdygęs. Pasirodęs žemės paviršiuje, auga tiek sparčiai, kad liepą (o šiemet ir anksčiau) pražysta. Augalas puošnus, žiedai nors ir smulkoki, bet traukiantys akį. Lapai tamsiai žali su rausvu atspalviu.

Plačialapis skiautalūpis ( Epipactis heleborine )

Apyretis, stambokas augalas. Žiedai įvairių atspalvių. Dažniausiai – gelsvi ar žalsvi, kartais rausvi. Lapai platūs, jų gana daug.

Pelkinis skiautalūpis ( Epipactis palustris )

Apyretis, auga daugelyje miško pelkučių, šaltiniuotose pievose. Kaip ir visi skiautalūpiai, turi įdomią savybę – augalo viršūnė iki žydėjimo būna nusvirusi. Tik žydėdamas augalas pilnai išsitiesia.